Su dideliu džiaugsmu perspausdiname niekuomet nepavargstančio Lietuvos matematikos olimpiadininkų vado Romualdo Kašubos pasakojimą apie ką tik pasibaigusią komandinę matematikos olimpiadą.
APIE 26 LIETUVOS KOMANDINĘ LIETUVOS MOKINIŲ MATEMATIKOS OLIMPIADĄ,
ARBA
KĄ PER JOS UŽDARYMĄ DAR MATĖ LINKSMOS PIRMOJE EILĖJE SĖDĖJUSIOS DVEJŲ METŲ MERGYTĖS AISTĖS AKYS
Šių metų rugsėjo 24 dieną, šeštadienį, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, atrodo, buvo pastebimai sumišusios savaitės dienos. Visai neatrodė, kad šeštadienis. Tiesą sakant, ir kad tai yra universitetas, pagal kai kurių į jį plūstančiųjų amžių – irgi visai neatrodė. Juk kai tau 15 ar 16 metų, tai tave, ypač jeigu nutaisai rimtą veido išraišką, studentu palaikyti tikrai gali. Na, bet kai tau - 11, tai jau net ir rimtokas veidas nepadės. Nors ūgis kai kurių vienuolikamečių jau nebeišduotų.
O tų tikrų vienuolikamečių, tikrų visateisių matematikos varžytuvių dalyvių tą dieną tikrai buvo – ir buvo ne vienas. O apie tai, kokius jie laurus skynė, mes tikimės nepamiršti Jums išguldyti vėliau.
Taigi tą šeštadienį, kuris, kaip jau užsiminta, juo nelabai atrodė, Vilniaus universiteto matematikų ir informatikų tvirtovėje Naugarduko gatvėje vyko jau 26-oji Lietuvos komandinė mokinių olimpiada profesoriaus Jono Kubiliaus taurei laimėti. Ji vyksta be pertraukos nuo 1986 metų ir į ją yra kviečiami tų miestų, rajonų ir regionų atstovai, kurie yra turėję prizininkų tų metų įprastinėje individualiojoje Olimpiadoje. O toji įprastinė olimpiada mūsuose vyksta nuo 1951 metų ir jos iniciatoriumi irgi buvo profesorius Jonas Kubilius.
Komandinių olimpiadų pasaulyje, lyginant jas su individualiomis varžytuvėmis, yra ne taip gausu. Čia pagrindinė išmonė ir menas yra tas, kad tenka vadinamąjį “individualųjį pradą” gražiai supinti su mokėjimu “apsisiausti kolektyvine dvasia”.
Mūsiškėje olimpiadoje 5-ių žmonių komanda per 4 valandas turi “išvelėti” 20 uždavinių (garantuojame, kad mes visi neklausiami pastebime, į kokį daugybos veiksmą “prašosi” tie trys skaičiai).
Taip ir “individualus meistriškumas”, padaugintas iš “komandinės dvasios”, neretai sukelia jokiai daugybai nenusileidžiantį efektą. O jau to gražaus efekto pasekmes kiekviena komanda pateikia taip, it ji būtų buvusi vienasmenė – kiekvieno pasiūlyto uždavinio po vieną sprendimą (jei tik jį randa).
Pagal tolimesnį Lietuvos komandinės olimpiados vyksmą moksleiviams sprendimus besurašinėjant atvyksta keliasdešimt Vilniaus (ir kitų miestų ir valstybių) studentų ir doktorantų, ateina garbūs Vilniaus universiteto mokslininkai ir imasi vertinti tai, kas nuveikta.
O taisyti jiems tenka ne tik komandinės olimpiados – visų it vieno – pateiktus sprendimus. Darbo jiems yra dar daugiau - kartu su komandine olimpiada vyksta ir daugiaplanės komandų ateities apžiūra. Vyksta individualiosios varžytuvės. Jos vyksta nuo 1999 metų – taigi šiais metais tai buvo jau 13 kartas.
Šiuose ką tik suminėtuose skaičiuose vėl yra paprasto aritmetinio jumoro: jei komandinė olimpiada 26-toji, o 2-gubos individualiosios varžytuvės – 13-tos, tai kokį trumpą aritmetinį užrašą mums visa tai gali priminti?
Na, bet nebenukrypkime į samprotavimus, kokie skaičiai kokiems veiksmams tinka, nes taip ir iki vadinamosios skaičių magijos jau nebetoli. Palikime skaičių magijas tiems, kuriems tai geriau sekasi, o mes vėl prisiminkime, kaip ten Naugarduke toliau viskas vyko.
Į komandines varžytuves atvyko 15 komandų, viena “ūgtelėjusi”15-toji komanda dalyvavo be konkurencijos (nors pagal rezultatus ji anaiptol nebuvo 15-ta).
Jeigu jau ėmėme kalbėti apie rezultatus, tai šioje vietoje minėtina, kad paskutiniaisiais metais Vilniaus licėjui užiminėti pirmąsias vietas sekasi pastebimai geriau negu kitoms komandoms. Į natūralų klausimą, kodėl atsakymo iš trijų žodžių nėra. Čia, kaip ir kituose rimtuose dalykuose, susideda daug aplinkybių. Visos jos, kad ir kokios nežymios jos rodytųsi, kaip ir didžiajame sporte kad esti, kartais gali turėti oi kokios nemenkos reikšmės.
Geriau už kitus Vilniaus licėjui sekėsi ir šiais metais. Taip nutiko net nežiūrint to, kad pirmojoje licėjaus komandoje kiek nelauktai nebuvo šių metų Pasaulio matematikos čempionato prizininko Motiejaus Valiūno. Tuo didesnė darbo našta tada, matyt, teko kitam pasaulio čempionatų prizininkui Linui Klimavičiui. Jam susikaupęs talkino patyręs olimpiadininkas Justinas Česonis bei rimtų varžybų druskos jau ragavęs Tomas Vaškevičius. Komandoje dar buvo Marius Latinis bei Kęstutis Vilčinskas. Komandai vadovavo pats Benas Budvytis, arba mokytojas, kurio Lietuvoje niekam ilgai pristatinėti nereikia. Pasakei, kad tai jis, paminėjai pavardę – ir viskas aišku.
Taigi pirmoji licėjaus komanda buvo pirmoji. Nugalėti jai šiais metais pakako 80-ties taškų.
Jau sakėme, kad šiais laikais licėjui pirmose matematinėse vietose būti yra labiau įprasta. Labiau negu anksčiau. Tačiau šiais metais ir “nelicėjinis” Vilnius atrodė gerokai ūgtelėjęs, kažkaip labai sustiprėjęs – pagal rezultatus, surinkęs 73 taškus, jis liko antras.
Jūs, aišku, dar negalite suprasti, kas čia galėtų būti “labiausiai kaltas” arba daugiausiai prie to prisidėjęs? Todėl mes Jums iš karto pasakysime, kad labiausiai dėl to “kalta” yra “Santaros” mokyklos abiturientė Ana Daglis. Jos kaltė dviguba. Ji irgi yra šių metų pasaulio matematikos čempionato dalyvė, ji pelnė Nyderlanduose Garbės raštą. Bet čia juk dar ne “kaltė”. Čia Anos nuopelnai. O jau ta kita jos “kaltės” dalis ir kartu kita jos garbės dalis yra ta, kad ji tą Vilniaus komandą pati ir subūrė.
O kadangi ji subūrė komandą taip vykusiai, kad toji komanda liko antroje vietoje, tai tada, pagal nusistovėjusią Komandinės olimpiados tvarką, toji antroji komanda gali iš karto deleguoti savo atstovą į Lietuvos komandą, vyksiančią į tarptautinę komandinę “Baltijos kelio” olimpiadą. Jūs čia paskaitėte pakankamai, kad galėtumėte be didesnio vargo, su 100-čiu tikrumu, atspėti, ką gi Vilniaus komanda į tą tarptautinę “Baltijos kelio” olimpiadą, šiais metais vyksiančią Greifsvalde (Vokietija), delegavo.
Trečiąją vietą užėmė Kauno technologijos universiteto gimnazijos komanda, kurią rengė niekada rankų nenuleidžiantis garsusis Leonas Narkevičius.
Komandinės olimpiados vertinimo komisijai, priskaičiuojančiai keliasdešimt žmonių, jau kelintus metus iš eilės tyliai ir labai efektyviai dirigavo Vilniaus universiteto doktorantas lektorius Aivaras Novikas.
Beje, pirmąją vietą užėmusioji komanda į tą pačią “Baltijos kelio” olimpiadą paskiria jau nebe vieną, bet nominuoja du žmones. Ir visi mes, dalyvavusieji iškilmingame varžytuvių uždaryme pačioje garbingiausioje mūsų fakulteto Zigmo Žemaičio auditorijoje, iš komandos vadovo Beno Budvyčio išgirdome, kad į tarptautinę Olimpiadą Licėjaus vardu vyksta jau minėtieji dvyliktokai Linas Klimavičius ir Justinas Česonis.
Dabar tuoj mums visiems bus dar šviesiau, nes mes pasakysime porą žodžių apie tai, kas geriausiai pasirodė jaunėlių varžybose – pamenate, juk mes, matyt, ne šiaip sau pradėdami straipsnį kalbėjome apie visateisius vienuolikmečius studentus.
Penktokų-šeštokų varžytuvėse visi uždaviniai (panašiai kaip ir septintokų- aštuntokų skyriuje) turėjo tų pačių bendrų herojų, kurių aritmetinius, loginius ir net kombinatorinius nuotykius sprendėjams ir teko narplioti.
Be jau ir iš kitų pažinčių gerai žinomo arklio Dominyko – ir kaip jis ten tiek daug visur kur suspėja – pasiūlytus uždavinius aktyviai form(ul)avo ir guvioji Kielė Kamilė, Pempė Matilda. Labai ten užimtas buvo ir darbštusis Asiliukas Dainius. Buvo ir Atamanas Šarka.
O dabar išvardinsime, kam geriausiai sekėsi su tais veikėjais ir jų nuotykiais tvarkytis.
Iš penktokų-šeštokų (jie sprendė po 5 uždavinius) nugalėjo šeštokas Kristijonas Trinkūnas iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos, surinkęs 20 taškų (iš 25 galimų), taigi sėkmingai susitvarkęs su 4 uždaviniais. Tašku mažiau surinko taip pat šeštokė Judita Traubaitė iš Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos ir šeštokas Jokūbas Butkus iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos. 18 taškų surinko irgi du dalyviai – tai vėl šeštokė Ieva Elija Jucevičiūtė – vėl iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos ir taip pat šeštokas Karolis Ličkūnas – vėl iš Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos.
Šis išvardintas pirmasis penketas ir pelnė pirmosios vietos diplomus.
O kurgi mūsų 11-mečiai? Ar ne laikas būtų pagal fabulą ir siužetą prisiminti ir juos? Kur jie dingo? Gal jie ne pirmose vietose? Jie niekur nedingo. Jie čia pat. Nes mes prie pat nugalėtųjų pavardžių varžytuvių protokole matome parašyta, kad 4-tokas Juozapas Rokas Čypas iš Vilniaus Daukanto progimnazijos Vilniaus surinko 15 taškų – už tai jam buvo skirta antroji vieta, o kitas 11-metis ketvirtokas Ernestas Ramanauskas su 13 taškų buvo apdovanotas pagyrimo raštu. Ernestas mokosi Vilnius “Žiniuko” mokykloje.
Visiems 29 dalyvių taisymo darbams dirigavo Vilniaus universiteto doktorantas Paulius Šarka, jam ramiai talkino patyręs taisytojas Vilniaus universiteto magistrantas Gražvydas Šemetulskis bei “Juventos” gimanzijos mokytojas-ekspertas Aleksandras Choliavkinas, kurį visa olimpiadinė Lietuva pažįsta kaip vieną iš nepamainomų Lietuvos rinktinės kelionių į Baltarusiją vadovų.
7-8 klasių varžytuvėse dalyvavo dar daugiau žmonių negu jaunėlių pasigalynėjimuose. Dalyvių nuomone, septintokų-aštuntokų uždaviniai buvo santykinai sunkėlesni negu 5-6 klasėse. Dalyvių darbus taisė du garbūs profesoriai, du įžymūs Pasvalio krašto sūnūs Vilijandas Bagdonavičius ir Vytautas Kazakevičius.
Vėliau, jau per uždarymą, kreipdamasis į susirinkusius profesorius Vilijandas Bagdonavičius jam būdingu stiliumi šmaikščiai tarstelėjo, kad ar tik nebūsią kai kurie septintokų-aštuntokų uždaviniai buvę sunkesni už devintokų-dvyliktokų (pavyzdžiui, šaškę iš tikrųjų kilnojo visų trijų šeštadienio varžytuvių dalyviai).
Kažkas net pabandė atitarti, ar tai negalėtų būti gražu ir sektina, nes viskas tada remtųsi pačiu pažangiausiu šių dienų pedagogikos principu, kad visi geba būti vieni už kitus gudresni, visi geba atrodyti vieni už kitus stipresni.
Taigi, kaip jau sakyta, du garbūs Pasvalio krašto profesoriai skyrė 4 pirmąsias vietas, o į tą pačią-pačią pirmiausią vietą jie pastatė septintoką (pastebėkite, septintoką, kuriam tą dieną, vadinasi, klojosi gražiau ir už visus aštuntokus!) Eimantą Ramoną, jau kelintą kartą vėl iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos, gerokai atsiplėšusį nuo kitų, nes surinkusį 17 taškų (jau nebe iš 25, o iš 30 galimų, nes vyresnėliokai sprendė jau nebe 5, o 6 uždavinius).
Pirmąja vieta 2011 metų varžytuvėse nuo šiol galės didžiuotis ir aštuntokė Adriana Otelija Vilkaitė vėl iš tos pačios gimnazijos, surinkusi 12 taškų ir, žinoma, lygiai tiek tų taškų surinkę sprendėjai aštuntokas iš Panevėžio 5-tosios gimnazijos Lukas Naruševičius bei aštuntokas iš jėzuitų gimnazijos (tik dabar jau tos iš Kauno) Matas Nasvytis.
Po šitų prizininkų išvardijimo būtų didelė neteisybė užmiršti pridurti, kad su visais šitais apdovanotais (ir kitais neapdovanotais) Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviais užsiiminėja ir nepamainomasis Eduardas Juška.
Tokio didelio žmonių skaičiaus apdovanojimas - nes juk reikėjo apdovanoti ne vieno, o trijų varžytuvių nugalėtojus – gerokai pailgino uždarymo iškilmes, į kurias, susirinkusiųjų itin šiltai sutiktas, atvyko ir pats komandinės olimpiados taurės steigėjas Lietuvos matematikų patriarchas Jonas Kubilius.
Salė taip pat labai pagarbiai suošė, išvydusi į Zigmo Žemaičio auditoriją įeinančią Marytę Skakauskienę, pagrindinę Švietimo ir mokslo ministerijos matematikos specialistę, mūsuose vadinamą Kengūros mama.
Per uždarymą Jungtinėje Karalystėje studijuojantis vertinimo komisijos narys Žilvinas Rimas su labai nebloga angliška tartimi dar perskaitė ir Pasaulinės nacionalinių olimpiadų federacijos prezidentės p. Marijos Falk de Losados sveikinimą varžybų dalyviams.
Paskutiniai šeštadieninio uždarymo sakiniai buvo skirti kai kurioms svarbioms dar vieno, jau ketvirtojo renginio, kuris turėjo vykti kitą dieną, aplinkybėms aptarti.
Čia kalbama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurės turnyrą, visai neseniai atsiradusį, ir kuris sekmadienį turėjo būti surengtas jau trečiąjį kartą. Į šias dinamiškai besirutuliojančias varžytuves kol kas yra kviečiamos dalyvauti Minsko, Kauno ir, niekas neturėtų stebėtis, paties Vilniaus komandos.
Papildoma aplinkybe šių metų varžytuvėse buvo tai, kad per jas buvo išaiškinti ir tie, kam buvo lemta užimti dvi laisvas vietas Lietuvos rinktinėje į “Baltijos kelio” olimpiadą.
Jau sekmadienį paaiškėjo, kad tas vietas, linksmai sakant, užėmė du MA: Vilniaus licėjaus mokinys MArius Latinis bei kaunietis Simonas MAmaitis.
Palinkėkime mūsų komandai geriausios kloties. To paties norėtume palinkėti ir linkime Jums visiems.
Ypač didelės sėkmės linkime mūsų Olimpiados savanoriams, tiems nenuilstamiems Universiteto geradariams, kurie nei sprendė, nei taisė, o budėjo, kad mums visiems padėtų. Mums buvo labai gera su jais. Leiskite paminėti ir jų pavardes.
Du iš jų yra fizikai: tai Arnas Jelizarovas ir Paulius Virkutis, o trys – MIF’o paveldėtojai. Tai Programų sistemų specialybės antrakursiai Ieva Nalivaikaitė su Žilvinu Vaiciukevičiumi ir pirmakursė ekonometrė Ieva Jasiūnaitė.
Trys iš jų – Arnas, Ieva ir Žilvinas talkina jau antrą kartą, ir, kaip šypsodamasis prisipažino Žilvinas, antrą kartą tuo didžiuojasi.
Koks geras pavyzdys mums visiems.
