Per pastarąjį šimtmetį žmonija ištiesų pasiekė nemažai: kompiuteriai ir elektronika, genetiniai tyrimai, lazeriai ir šviesolaidis, žmogus užkeltas į Mėnulį ir nuleistas į Marianų įdubą. Nepaisant visų šių didžiulių pasiekimų, ypač pastarojo, pasaulio vandenynas vis dar yra viena iš didžiausių paslapčių žmonijai (vis dėlto žmogus išlaipintas Mėnulyje 12 kartų, o nuleistas į Marianų įdubos giliausią tašką tik 2 kartus). Tačiau kartais net nereikia leistis taip giliai norint rasti ką nors naujo. Pavyzdžiui, Amerikos Gamtos istorijos muziejaus tyrėjai visai netyčiomis atrado, o vėliau identifikavo 180 rūšių žuvų (tiek kaulinių, tiek kremzlinių) vykdančių bioflorescenciją.

Nors visi esame matę, ar bent girdėję apie šviečiančius organizmus, iki šių metų pradžios žuvų bioflorescencija buvo praktiškai nepastebėta. Labai svarbu atskirti bioliuminescencijos ir bioflorescencijos sąvokas. Bioliuminescencija – tai organizmo sąvybė išskirti šviesą cheminės reakcijos pagalba; tuo tarpu bioflorescencija – tai organizmo sąvybė sugerti šviesą, ją transformuoti ir išspinduliuoti kitokia spalva. Paprasti mūsų naudojami analogai būtų tamsoje šviečiančios lazdelės, kurias perlaužę gauname šviesą ir apyrankės, kurios po dienos nešiojimo naktį švyti. Tad kodėl tik dabar pastebėta ši žuvų sąvybė?

Pagrindinė to priežastis – žuvų gyvenamoji aplinka. Žuvų pasaulyje dominuoja mėlyna spalva, kuri, jūros gyliui didėjant, greitai sugeria kitas šviesos spektro spalvas. Žuvys sugeria likusią mėlyną šviesą ir išspinduluoja ją neoniniais žalios, raudonos ir (visų olimpiadininkų malonumui) oranžinės spalvos atspalviais. Deja, žmogaus akiai šie atspalviai nematomi, norint juos užfiksuoti mokslininkai pasitelkia specialius geltonos spalvos filtrus, kurie nepraleidžia mėlynos šviesos. Būtent tokiu metodu, fotografuojant koralų bioflorescenciją, mokslininkai pastebėjo tai, jog ir žuvys pasižymi šia savybe.

Įdomu tai, jog pačios žuvys savo akyse turi panašius filtrus, kaip ir tyrėjų kameros, todėl yra manoma, kad jos taip pat gali matyti kitų žuvų florescencinius raštus, kurie kitokiu atvėju būtų nepastebimi. Bioflorescencijos požymiai žuvyse priklauso nuo rūšies ir gali labai skirtis: nuo paprastų žiedų akyse, iki sudėtingų raštų, tiek žuvies išorėje, tiek viduje. Tyrėjai mano, jog tai veikia ir kaip komunikavimo priemonė – žuvys gali atpažinti kitus savo rūšies individus, ir kaip maskavimosi priemonė prieš plėšrūnus, kurių akys nefiltruoja mėlynos šviesos. Šis atradimas taip pat iškėlė prielaidą, jog žuvys naudoja florescuojančius baltymus, apie kurių egzistenciją nebuvo žinoma.

Šis atradimas ne tik parodo, kiek daug naujų atradimų galima padaryti su iš pažiūros neblogai ištyrinėtomis ar akiai paprastai atrodančiomis sritimis, tačiau taip pat gali (ir tikriausiai bus) svarbūs faktoriai tolimesniuose jūrų ekologijos, jūrų biologijos ir biomedicinos tyrimuose.

Paruošta pagal.

O štai vaizdo įrašas puikiai iliustruojantis povandeninė bioflorescenciją ir bioliuminoscenciją.