Olimpiados.lt
Fizika

Fizikai krioklių šalyje ir magnetų karalystėje

Kai ištariu „Zagrebas", man atrodo, jog tai - burtažodis. Kaip „Sezamai,atsiverk" ar kažkas panašaus. Ir gerų, ir blogų atsiliepimų girdėjau, bet ši IPhO abejingo nepaliko nei vieno. Zagrebas, Zagrebas, Zagrebas - miestas,panašus į Vilnių. Pravažiavome Konstitucijos prospektą, Žirmūnų vidurį ir štai- mes prie VU bendrabučių Saulėteky. Oi, atsiprašau, mes juk Kroatijoje. Organizatoriams kartais trūko nuovokos, o gidųlaikrodžiai ir atsakomybė, matyt, žaidė slėpynes. Gyvenimo sąlygos ir maistasdalyvių nedžiugino - ypač gerai tai prisiminė tie, kuriuos išlepino Meksika. Spėkit,ar noriu grįžti ten? Neatspėjote, labai noriu. Nepaisant šitų „žiaurių"komentarų, patyrėme daugiau, nei galima atsiminti. Pabandysiu apie tai toliauir parašyti.

Pirmoji ekskursija buvo į Trakoščan (labaiprimena Trakus). Apžiūrėjome 13 amžiaus gynybinę pilį, bandėme apeiti šaliaesantį ežerą, bet atsisakėme idėjos, kai paaiškėjo jo dydis... Ilgai nelaukusnuvykome iki Krapinos, kurioje archeologai rado neandertaliečių kaimą. Tenįkurtame muziejuje išvydome rekonstruotą 17 asmenų šeimą ir sužinojome daugiauapie gyvybės evoliuciją. Įsiminė dinozauro skeletas, žmogbeždžionių skulptūros,iš trikampiukų sudėliotas žmogus, kur vieną jų palietus, atsiranda blužnies arkokio kaulo paveikslėlis. Didelio susidomėjimo sulaukė dirbtinis ledas, antkurio atsistojus, jis traškėdavo ir suskilinėdavo. Pilnomis kišenėmis įspūdžiųgrįžome į Zagrebą, nes ryte laukė užduotys.

Už ką labiausiai galiupagirti kroatus, tai už sugebėjimą puikiai vykdyti užduočių sprendimus. Viskasbuvo apgalvota iki smulkmenų. Be komentarų - tiesiog šaunuoliai! Pavyzdžiui,kai vos nenušoviau kažkurio dalyvio su magnetiniu šautuvu, man nereikėjo gaištilaiko ieškant kulkos - tuojau pat gavau naują. Užduotis apibūdinti labai sunku. Gražios irapgaulingos. Ypač viena klastūnė - tokia lengva atrodė, o paaiškėjo, kad tagražuolė ypatingo dėmesio reikalavo. Bet „Miss užduotis" karūną uždėčiauantrajam eksperimentui apie magnetų sąveiką.

Tarp užduočių dienų mus nuvežė į pačiągražiausią Kroatijos vietą - Plitvice ežerų nacionalinį parką. Nežemiška gamtatiesiog užbūrė: pakeli akis į viršų - nuo uolų trykštantys kriokliai, nuleidižemyn - safyro spalvos arba paslaptingesnis žalsvai mėlynas ežerų vanduo. Ožuvų! Atrodo, įkiši ranką ir pagausi tą milžinę už uodegos.

Vieną popietę praleidome Jarune - Zagrebeesančiame sporto centre. Kiekvienas pagal pageidavimus galėjo irstytisbaidarėmis, žaisti futbolą (turėjau garbės prarėkti balsą skanduodama už vienąstipriausių komandų - Lietuvos. Šaunuoliai, vyrai!), mėtyti lėkštę arišsimaudyti ežere, kol gidai nemato (mums nebuvo leista to daryti, bet kas jų klauso).

Ilgi vakarai ir trumpos naktys priklausė mums.Šokom, kol vienas miego norintis žmogeliukas neišmetė maišų vandens iš šeštoaukšto, bet kai lietuvaičių seklių komanda surado nenaudėlį, kiti šokių vakaraibuvo pakankamai sausi. „Ant kalno mūrai" beveik antru himnu tapo, o žaidimai,skaitymai ir pokalbiai su dalyviais trukdavo iki saulės tekėjimo. Per trumpa olimpiada,kad viską spėtume!!!

Miego trūkumu nesiskundėme - vėsiame autobuse,riedančiame į tolimą Kroatijos kampelį, atsimiegodavome su kaupu. Ypačkeliaujant į Zadarą ir Teslos gimtinę. Nedaug arčiau esančiame Crikvenicamieste visą dieną praleidome paplūdimy. Šiltas Adrijos jūros vandenėlis,saulutė - tikros atostogos...

Ir štai jau priartėjo oficiali vakarienė, kaigalėjome pamatyti vadovus ir išgirsti rezultatus. Būtumėte matę... Apsikabinome120 kartų, tada dar 200 ir vis tiek negalėjome patikėti, kas įvyko. Iki šiolsunku suvokti. Naktį nebuvo įmanoma užmigti, leidome paskutines valandas sunepakartojamų draugų latvių komanda. Kai prasidėjo apdovanojimų ceremonija, mes,lietuvaičiai, jau sėdėjome sugedusiame lėktuve, bet nepaisant techninių kliūčiųgrįžome į Vilnių ir laiku, ir su bagažu. Medaliai? Taip, gavome ir juos -savąjį išsitraukiau Zagrebo oro uoste iš voko ir įsidėjau į rankinį bagažą.Savitarna. Mes savarankiški žmonės...

Man viena draugė rašė: „Tikėk pačiu geriausiu,ir tai įvyks... Būtinai...". Dar vienas gurkšnis stiprybės, bet tikėti nelengva,nes puikiai žinai, kad bus kaip kasmet. Žinai, bet nepasiduodi. Iki paskutiniokraujo lašo. Iki paskutinės minutės nenuleidi rankų, nors žinai, kad nieko geronebus. Nes ne viltis miršta paskutinė, o idėja. Jei važiuoji ne dėl garbės, odėl fizikos. Mes įgijome nepakartojamos patirties, susipažinome su nuostabiaisžmonėmis, atsivėrė erdvės apmąstymams, o apvalūs daikteliai po kaklu - tikantraeilis dalykas. Ne jų reikia ieškoti. Juos dulkėmis nuklos nauji planai,nauji tikslai, bet liks patirtis, kurios nenusipirksi už kilogramą sidabro irpusę kilogramo aukso.

Norėčiau padėkoti vadovams, šeimai, draugams, dėstytojams,mokytojams, Fizikos olimpui ir tiems, kuriuos užmiršau paminėti. Už tai, kadneatsukdavo nugaros, kai reikėdavo pagalbos, neskaičiavo savo darbo valandų, atsiųsdavodrąsinančius laiškus, pasakydavo: „aš tikiu" ir galiausiai džiaugėsi rezultatu.Be Jūsų to nebūtų. Ir atskirai - mano mylimiausiai Komandai už tai, kadkiekvieną sekundę buvome visi už vieną, vienas už visus. Ačiū!

Olimpiados tinklalapis

Olimpiados užduotys bei atsakymai