Balandžio vienuolikta diena. Atsisveikinimas su Lietuva.
Pabudome ne su saule, o su garsiai skambančiu žadintuvu – daugeliui teko keltis apie pusę trijų ryto, kadangi penktą valandą nuostabieji vadovai Paulius, Ramūnas ir Mindaugas išskėstomis rankomis visų delegacijos narių jau laukė Vilniaus oro uoste. Pasvėrę lagaminus ir sukandę dantis tikėdamiesi, kad vienos biologės lagamine saugiai gulėjęs Campbell’as (kartu su visais drabužėliais ir šampūnėliais) neviršytų leidžiamo bagažo svorio, sėkmingai palikome brangią Lietuvos žemelę. Prisivalgę kalnus saldainių, kad ausyčių neužgultų (Ramūnas jais pavaišino netgi šalia sėdinčius nepažįstamus lėktuvo kaimynus), sėkmingai nusileidome Kopenhagoje.
Ten, pasigardžiavę apelsinais bei Emilijos keptomis bandelėmis ir, kaip pridera tikriems mokslininkams, pasitikrinę namų darbų užduotis, išskridome Gioteborgo link, kur mūsų laukė didelė staigmena – dingęs keturių delegacijos narių bagažas. Ir nutik tu man taip, kad panelės lieka be suknelių ir sijonų, kuriuos ruošėsi vilkėti atidarymo ceremonijos metu. Užpildę reikiamus dokumentus ir tikėdamiesi sulaukti bagažo dar tą pačią dieną, išvykome į Lisebergsbyn – tokią nuostabią vietelę šalia miškelio, kurioje praleidome visą savaitę. Vakarop aplankėme Gioteborgo miesto centrą, pėstute nuėjome bene dešimt kilometrų, sudainovome ne vieną ir ne dvi lietuviškas dainas bei nusipirkom po kelias porcijas ledų – vakarai juk nešalti, o pilve kirminas saldėsių reikalauja.
Balandžio dvylikta diena. Olimpiada atidaryta!
Lagaminai atsiradę, lovos minkštos, kambario draugai – žmonės iš įvairiausių Europos kampelių, o pusryčiai beprotiškai skanūs (Švedijos virtuvė vėliau išvis praminta „vegetarų rojumi“ – ar esate kada nors ragavę vegetariškos lazanijos?). Vėliau ir įspūdinga Gioteborgo universiteto pagrindinė salė bei komandų pristatymai su klaidomis pavardėse (turėjome Liudviką Akelį Aurimą Narkevičių A komandoje ir Aurimą Narkevičių Liudviką Akelį B komandoje). Po apsilankymo Gioteborgo City Hall, vienoje pagrindinių miesto aikščių, vadovų pamokyti, šokome lietuviškus liaudies šokius bei dainavome linksmas dainas – žiūrovų nestigo, aplodismentų, kiek pamename, irgi.
Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa,
Sustokime sesės ir broliai,
Užtraukime dainą, kurią kažkada
Dainuodavo mūsų senoliai.
(Būtent šią dainą mes, abi komandos, kartu su vadovais sustoję į taisyklingą ir gražų ratelį, dainuodavom bene kasdien).
Balandžio trylikta diena (gerai, kad ne penktadienis). Pirmasis testas.
Jau ryte (o B komandos – popiet) dalyvių laukė Gioteborgo universiteto chemijos fakultetas ir pirmasis testas. Keturi eksperimentai ir visi susiję su... vandeniu. Biologai liko nuskriausti (t.y. beveik be biologinių užduočių), tad jiems teko įrodyti, kad moka ir fiziką bei chemiją. Tyrėme vandens paviršiaus įtemptį, kambario drėgmę, skaičiavome rasos tašką ir, žinoma, titravome. Nuo vandens tądien jau buvo bloga, bet užduotys, turėtume pažymėti, praėjo visai sklandžiai ir smagiai. Vakare vyko liaudiškų šokių vakaras, kuriame pasirodėme ir mes, lietuviai (beje, atsisveikinimo vakarienės metu už šį pasirodymą gavome ir apdovanojimą – vis dėlto įrodėme, kad lietuviai šokti tikrai moka puikiai). Vienai komandai dar teko tyliai nusikeikti (o tyliai tik todėl, kad vienas keiksmažodis kelionės metu reiškė tris sprigtus į kaktą) supratus, kad 6,7 metrai nelygu 6,7 centimetrams ir kad tokio diametro žiedą būtų gana sunku įnešti į laboratoriją, ką jau šnekėti apie paviršiaus įtempties skaičiavimus... Nuo žioplumo vaistų nėra.
Balandžio keturiolikta diena. Ekskursijos!
Aplankėme Varbergo miestą ir jo apylinkes – atominę elektrinę, Varbergo tvirtovę, Geterono rezervatą ir dar kelias įspūdingas vietas. Neneigsime, buvo tikrai smagu, oras nuostabus (kaip ir, beje, visą savaitę – o tai, kaip teigė švedai, Gioteborge pasitaiko itin retai), tačiau trūko... mūsų vadovų. Kur jie, kai norisi dainuoti lietuviškas dainas, kur jie, kai taip norisi pasijuokti? Tądien dar pasimokėme dėlioti Rubiko kubą, bandėme gydytis kažkokį apsinuodijimą ar dar kokį velnią (per visą kelionę berods net keturi delegacijos nariai sunegalavo) ir nekantriai laukėme antrojo testo.
Balandžio penkiolikta diena. Testas numeris du.
Ir vėl chemijos fakultetas. Tiriame kriminalą – ir kasgi nužudė pijokėlį Erikutį, kuris darbo dienos metu išmaukė berods du bokalus alaus, tris taures vyno ir stikliuką brendžio? Vėl titravimas, žiedadulkių atpažinimas ir mirties laiko iš grafiko nustatymas. Lengva nebuvo, o ypač sunku buvo prasilenkti su (deja, kaip ir aplenkti) anapus širmos dirbusiais estais (nemažai jie vietos užėmė, nemažai...). Vakarop susitikome su vadovais (pagaliau!) ir vakarieniavome laive. Iš uosto, deja jis nepajudėjo, tačiau nuo to liūdniau nepasidarė – stebėjome įspūdingą padavėjų pasirodymą (vadovams teko šiek tiek rausti, kuomet keli dainininkai vyrukai stengėsi labai jau grėsmingai arti jų atsidurti...). Pašokome, padainavome, pavalgėme, užsiautėme, žodžiu, labai gerai pasilinksminome ir jau pradėjome liūdėti supratę, kad liko vos viena diena...
Balandžio šešiolikta diena. Beveik pabaiga...
Ryte vadovų pasitarimas – vulkanas išsiveržęs, lėktuvai neskraido: kaip mes grįšime namo? Susirūpinusio Pauliaus pasiūlymai liejasi per kraštus, kol galiausiai nutarta važiuoti traukiniais iki Karlshramo, o iš ten – keltu į Klaipėdą. Tada dar neatrodė, kad kelionė gali būti šiek tiek varginanti, todėl linksmi ir nekantraujantys keliavome į... uždarymo ceremoniją. Šypsenos ir sidabriniai medaliai. Sveikinimai ir apsikabinimai. Gal buvo tikėtasi ir geresnių rezultatų, bet tikrai atidavėm visas savo jėgas, padarėm viską, ką galėjom, pažadam, nepykit!
Atsisveikinimo vakarienė. Po viso nuobodaus oficialumo tikrai nesitikėjome tokio siautulio, į kurį buvome įtraukti. Tokio vakarėlio daugelis jau ilgai nebuvom matę. Nuostabi gyva muzika, šokiai (gal pavyks kada gauti įrašą, kaip mūsų delegacija šoko linijinius šokius, pasidalinsime), daug išgerto vandens ir tiesiog nerealus vakaras ir nerealūs žmonės aplink.
Beje, galima buvo pastebėti, kad daugelio auksą laimėjusių komandų beveik viso konkurso metu net matyti nebuvo – jiems belipant ant scenos, daugelis šnabždėjosi ir bandė nuspręsti: „kas jie tokie?“ Matyt, su knygomis jiems vakarais sutarti sekėsi geriau nei su žmonėmis.
Balandžio septyniolikta – aštuoniolikta diena. Lietuvos link.
Traukiniai (juose daugiausiai laiko buvo praleista miegant – turime kompromituojančių nuotraukų, kurių, dėl savo pačių saugaus gyvenimo ateityje, neviešinsime), keltas (ir ten patirtas kultūrinis šokas – palikę Švediją su visu moksliniu Europos elitu priešaky, patekome į vietą, kur kas antras žodis “pyp” ir kur naktį beveik įvyksta rimtos muštynės), Klaipėdos uostas ir kelias namų link. Viskas, kelionė baigta, ašaros nubrauktos, su draugais atsisveikinta, EUSO 2010 užbaigta. Keliavome, beje, beveik 30 valandų – čia jums ne juokas ir ne šposai.
Taigi tataigi, o dabar norėtume padėkoti vadovams. Už tai, jog jie išmokė mus šokti lietuvių liaudies šokius. Už tai, jog delegacijos mergaites vakarais pašokdindavo ir pamėtydavo oran. Už tai, jog išversti tekstai priversdavo garsiai juoktis ir taip atkreipti laborančių dėmesį. Už tai, jog liepė vežtis Campbell’ą (nors jis ir liko nepaliestas, kiekvienas užsienietis užsukęs pas lietuvę biologę į namelį ir pamatęs šią knygelę ant stalo, dažniausiai išsigąsdavo ir pradėdavo klausinėti, ar visa ji jau perskaityta). Už tai, jog dainuodavome lietuviškas dainas vidury Gioteborgo gatvių. Už tai, jog būtent jūs, mieli vadovai, pavertėte šią kelionę nepaprasta, nepamirštama, įspūdinga. Ačiū jums.
Dar, beje, dėkojame oranžiniams. Už tas oranžines pirštines, kuriose radome skanėstų ir laimingąjį talismaną – žaidimų kauliuką. Nepatikėsite, bet jis tikrai pravertė (ypač A komandai antrojo testo metu, bandant nuspręsti, kas vis dėlto nužudė pijokėlį Erikutį).
Ačiū kažkam, kas reguliuoja orus – tokių nuostabių dienų net tikėtis negalėjome: jokio lietaus, jokių debesų, vien tik saulė ir šiluma.
Tai tiek šį kartelį. Kelionė buvo nuostabi ir nepamirštama. Linkėjimai visiems ir ačiū už palaikymą bei sveikinimus.