Juk kiekvienas esate matęs bent vieną filmą apie keliones laiku. Tai vis dar pripažįstama tik kaip fantastų svaičiojimai, bet ar iš tikrųjų tai neįmanoma? Visiškai neseniai driokstelėję neutrinai priverčia pasvarstyti iš naujo. Manoma, jog viršijus šviesos greitį šios kelionės tampa įgyvendinamos. Kažkada buvo tvirtai manyta, kad neįmanoma viršyti garso greičio ir jog Saulė sukasi apie Žemę. Gal dabar padaryta tokia pati klaida kaip anuomet?
Parašiau pastūmėtas Luko, po mūsų pokalbio, kai net kelis kartus teko keisti nuomonę – įmanoma ar neįmanoma judėti laiku atgal?
Bendriausiu atžvilgiu, laikas neturi materijos ir jo negalime apipavidalinti. Ir čia pirmiausia tenka pripažinti, kad gyvenime laikas neturi jokios realios prasmės – mes jį tik nuolat sekame laikrodyje, kalendoriuje ir t.t. Fizikoje laikas turi šiek tiek kitą prasmę – juo apibūdinamas pokytis tarp tam tikrų veiksmų ar dalykų, taigi laiko prasmė yra nustatyti eiliškumui.
Antras svarbus dalykas, kurį vėlgi tenka pripažinti, yra tas, kad laikas panašus į vektorių, turintį tik vieną kryptį ir tai jau nuo XIX a. laikoma viena iš gyvenimo tiesų. Kodėl? Nes laikas yra susijęs su entropija, o Visatos entropija, manoma, didėja nuolat – kai sudaužai stiklinę, susprogdini balioną, paleidi šuns pasaitėlį ir t.t. Taigi pagal didžiojo sprogimo teoriją, Visatos entropija, nuo sprogimo metu buvusios itin mažos reikšmės, laikui bėgant darosi vis didesnė.
Taigi kaip judėti laiku atgal? O gal į ateitį? Akivaizdu, kad ir dabar, skaitant šį straipsnį, keliauji į ateitį ir tai yra pastovus dalykas, toks pats kaip ir laiko vektoriaus kryptis. O kas nutiktų, jei dabar pat pasistatyčiau laiko mašiną? Dėl to, jog jau pripažinau, kad laiko vektoriaus krypties pakeisti negalima, galite spėti, kad negaliu judėti ir laiku atgal. Ir tai tam tikra prasme yra tiesa. Tačiau tuoj įrodysiu, kad galima apeiti ir šią taisyklę.
Taigi pasistatau laiko mašiną ir pradedu kelionę iš taško, kurį apibrėšim kaip „dabar“ ir čia nutinka stulbinamas dalykas! Pagal laiko prasmę fizikoje, kadangi taškas „dabar“ nėra su niekuo lyginamas, galiu teigti, kad laikas jame yra nulinis – tiesiog neturi jokios prasmingos reikšmės. Momentas „dabar“ įprastai teturi tik polinkį* keliauti tolyn nuo praeities, sulyg laiko kryptimi. Tad „dabar“ ima ir pradeda keliauti mano laiko mašina. Ir šiuo metu, kai laikas neturi reikšmės, mašina pakeičia dviejų daiktų: mano ir pačios mašinos ateities kryptį, t.y. mašina nugali „dabar“ polinkį keliauti viena kryptimi ir ją pakeičia priešinga. Tad keliaujant mašina tas momentas, kai prasidėjo kelionė jau bus mano praeitis, laikas toliau keliaus savo vektoriaus kryptimi, o aš judėsiu į savo ateitį, kuri paprastam žmogui bus praeitis. Smagiausia tai, kad man net nereikėjo pakeisti laiko krypties, tiesiog pakeičiau savo poziciją jo atžvilgiu.
Iš to atkeliauja ir dar viena išvada ir nebelieka jokio paradokso – kai iškeliavau – tas momentas liko mano praeityje, tad aš, judėdamas pirmyn, niekaip nepasikeičiu, toliau įprastai senstu ir vis dar sėdžiu savo laiko mašinoje.
*Polinkį – ta pačia prasme kaip pvz.: urano atomas, kuris turi polinkį skilti, tačiau gali skilti arba ne ir niekaip to nenuspėsi.
Spėju, jog gali būti labai daug prieštaringų nuomonių, todėl prašau būti tolernatiškiems ir ramiai išdėstyti savo mintis su argumentais. Tikrai laukiame kontrargumentų, kurie priverstų mus su Simonu raudonuoti! Beje, šis Simono straipsnis man labai primena šį vaizdelį.
