10 – ties metų jubiliejų, ir dar simboliškai sutapusį su Maironio 150 – osioms gimimo metinėmis, švenčiantis Lietuvos mokinių dainuojamosios poezijos konkursas kviečia pažvelgti jau solidžiu žvilgsniu į kiekvienų metų pavasario tradiciją. Rudenį savo mieste atrinkti, pavasarį sugužėję į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos aktų salę, Lietuvos mokiniai dalinasi savo išgyvenimais, patirtimis, interpretuoja skaitytus eilėraščius, bardų-paminklų dainas.
Bet yra vienas niuansas, galintis trukdyti šios tradicijos svarbai suvokti - „konkursas" neretai asocijuojasi su lenktynėm, varžytuvėm dėl premijos. Čia ir iškyla grėsmė sakralinę prasmę turinčiam žodžiui „poezija", kuris graikų kalboje reiškia kūrybą, kūrinį. Rodytųsi, dainuojamoji poezija yra labai intymus, subjektyvus dalykas. Muzika ir žodis atliepia jauno žmogaus slaptas vidines būsenas, išgyvenimus,savitą pasaulėjautą. O čia nors ir lipi į sceną atiduoti, vis tiek neišvengi net ir nežymaus mėginimo savęs parduoti. Dažno konkurso dalyvio jaučiamas jaudulys nėra tik nesugebėjimo tinkamai perduoti žinios baimė, bet ir baimė būti netinkamai įvertintam, suprastam. Žinai, kad būsi ne tik žiūrovų, bet ir komisijos tarsi padėtas po padidinamuoju stiklu, ištyrinėtas, lyginimas su kitais,žinai, kad laimėjęs prizines vietas, galėsi nemokamai „pasidirbti įrašus", gal būsi pakviestas į „Akacijų alėją", „Purpurinį vakarą",ir dar net pagalvoji, kad tavo diplomas kažką gali lemti per stojamuosius į kokią meno, kultūros sritį. Šis naudos siekimo kvapsnis tarytum trukdo jaunų žmonių dainuojamajai poezijai suskambėti iki galo. Taip pat visą dieną nuo ryto iki vakaro vykstantis judėjimas, dainų pliūpsnis yra sunkus , dienos pabaigoje tarytum užgriuvęs ant komisijos narių galvų. Dainos ir atlikėjai tampa tarsi masė, kurią komisija, kartais itin sunkiai, turi nešti iki pat konkurso pabaigos ir dar blaiviu protu į viską galiausiai pažvelgti.
Tačiau dainuojamosios poezijos konkurso tradicija yra paremta itin šviesiais siekiais. Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje, literatūriškoje, poetiškoje aplinkoje gimusi idėja skatinti jaunų žmonių kūrybiškumą ir artinti juos prie lietuvių kalbos meninių turtų yra gerbtina. Idėja vystosi ir jau yra įgavusi ryškaus savitumo, gal taip labai ir nepermatomo rituališkumo. Vien tai, kad konkursą šiemet remė Lietuvos nacionalinis dramos teatras, leidykla „Naujoji Romuva", Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, kad prie konkurso prisideda ir nematomos gimnazijos žmonių rankos (kiekvienų metų praėjusio konkurso muzikinių „hitų" disko ruošimas, jo dizainas, bemiegės naktys dėl įvariausių smulkmenėlių, kurios gali būti ir nepastebėtos, rūpinimasis registracija, tvarkos svečiam atvykus prižiūrėjimas, net ir kavos puodelių plovimas, suolų ir kėdžių nešiojimas, pianino iš muzikos kabineto stebuklingas atsiradimas scenoje), atskleidžia, kad yra kažkas šiame renginyje svarbaus, neišskaičiuoto ir rūpimo.
Ypač daug šviesos renginiui suteikia ir ,, mokytojų" išmintintingi pasidalinimai. Gerai pasakė komisijos narys Domantas Razauskas, turėdamas išbėgti užsitęsus dienos programai : gera daina turi tris dimensijas – techninę pusę ir pajautimą, kurių balansas sukuria malonumą klausytojui, ir trečią, svarbiausią lygmenį – vidinę laisvę. Ši vidinė laisvė neatsiejama nuo geros literatūros skaitymo, nes tai vienas iš pagrindinių dalykų, kuris tobulina mūsų estetinį skonį, gyvenimo pajautimą ir suvokimą, atveria kelius kūrybai ir scenoje pakyli aukščiau poreikio, naudos. Domanto Razausko pasidalinimą pratęsia aktoriaus Gedimino Storpiščio patarimas ir įtaigus skatinimas: „Skaitykite, skaitykite, skaitykite" . G. Storpirštis taip pat iškėlė ir individualumo, melodikos svarbą, sakė : „Kuo greičiau atraskite savo skambėjimą, savo kalbėjimą. Ieškokite savęs". Jis kreipėsi ir į kolektyvus, grupes, sakydamas, „kada būsi stiprus vienas,su ansambliu galėsi groti visada". Taip šiame konkurse pasidaro svarbus žmogus, jo tobulėjimas – kiekvienas dalyvis yra reikšmingas ne tik kaip "žmogus-numerėlis" bet ir kaip gyvenantis, judantis, bręstantis asmuo.
Žavi konkurso tradicija ir dėl jaunų spalvingų žmonių susibėgimo, noro pabūti vienoje erdvėje, užkulisinio pasiruošimo , o svarbiausia - tarsi susirenkama patvirtinti, kad dainuojamoji poezija dar gyva, dar nenustoja būti ir kurtis. Jauni kūrėjai kartu tarsi vieningai liudija apie žmogaus dvasios gylį, paslaptį, kuri yra visa ko jungtis. Taip galiausiai žodis „konkursas" įgauna ir pamatinę, lotynų kalbos reikšmę – subėgimas, susidūrimas. Čia trumpam galima užmiršti konkurenciją ir kaip svarbesnį aspektą iškelti susiėjimą dėl bendro, materialiai nematuojamo tikslo – pabūti aukščiau buities ir laiko apskritai. Ir kam pavyksta, tas pasak šv.Pauliaus jau „ištvermingai bėga mums paskirtose lenktynėse", ir ne dėl paauksuotų medalių, bet dėl laisvės, dėl kūrybos, kūrinio ir kūrėjo vienovės.
Dominyka Čiplytė
